Esteros (graikiškoji) 7

₁[1] Taigi karalius ir Hamanas nuėjo gerti vyno su karaliene. ₂[2] O antrą dieną, jiems geriant vyną, karalius tarė: „Ko prašai, karaliene Estera? Koks tavo prašymas ir noras? Net jei tai būtų pusė mano karalystės, bus tau suteikta“. ₃[3] Atsakydama ji tarė: „Jeigu radau malonę pas karalių, tebūna suteikta gyvastis man – tai mano noras – ir mano tautai – tai mano prašymas. ₄[4] Juk mes – aš ir mano tauta – esame parduoti, kad būtume sunaikinti ir paversti vergais, mes ir mūsų vaikai, vergais ir vergėmis. Bet aš tylėjau, nes mūsų priešas užtraukia gėdą karaliaus dvarui“. ₅[5] Tada karalius sušuko: „Kas tas žmogus, kuris drįsta tai daryti?“ ₆[6] Estera tarė: „Mūsų priešas yra šis nedorėlis Hamanas!“ Hamanas susigūžė iš baimės karaliaus ir karalienės akivaizdoje.

₇[7] Karalius paliko puotą ir išėjo į sodą, o Hamanas puolė maldauti karalienę, nes matė patekęs į didelę bėdą. ₈[8] Kai karalius sugrįžo iš sodo, Hamanas, sukniubęs ant guolio, maldavo karalienę. „Nejau jis drįs, – sušuko karalius, – net užpulti mano žmoną mano namuose?“ Tai išgirdęs, Hamanas nusigręžė. ₉[9] „Štai Hamanas net parengė kartuves, – tarė karaliui Bugatanas, vienas iš eunuchų, – Mardochajui, svarbia žinia išgelbėjusiam karalių. Penkiasdešimt uolekčių aukščio kartuvės stovi prie Hamano namų“. Karalius tarė: „Tebūna Hamanas jose pakartas“. ₁₀[10] Taip Hamanas buvo pakartas kartuvėse, kurias buvo parengęs Mardochajui. Tada karaliaus pyktis atlyžo.